Praėjusio varominių medžioklių sezono neskelbtos nuotraukos. Invalid Displayed Gallery EC-COUNCIL ECSS Dumps PDF : EC-Council Certified Security Specialist Practice Test Sudden surprise, why not a E-Commerce Architect ECSS rule, the Spring Festival ECSS Dumps PDF throughout the year Ruijuan they … Skaitykite toliau
Ištikimojo draugo pokštas
Į atlaužto dvivamzdžio šautuvo lizdus įstumiu du 3,5 mm šovinius. Tada palengva jį uždarau ir patikrinu ar įjungtas saugiklis. Prisimetu šautuvą prie peties ir „susivedęs“ taikiklį ‚pavedu“ į įsivaizduojamas, skrendančias antis…
Pirmoji ančių medžioklė visuomet suteikia daug įspūdžių. Susirenka nemažai bendraminčių, kurie tikisi savo taikliu šūviu pakirsti nors vieną praskrendančią antukę. Ne išimtis ir šiemet, nors pirmoji ančių medžioklė dėl vėlyvo pavasario nukelta į rudenį.
Tačiau atėjusio rudens diena pasitaikė kaip niekad vasariška. Pakilusios saulės spinduliai skubėjo garinti rytinę rasą. O lengvas vėjas palengva plaikstė ant žolių nutysusius voratinklius. Rasos lašeliai, įsipainioję voratinkliuose, pagavę saulės blyksnius, žibėjo tarytum mažyčiai deimantai žaliajam kilime…
Sumindžiukuoju už augančio krūmelio.
Priekyje manęs Dergionių ežeras, tačiau jį užstoja per vasarą ištysusios nendrės. Vėjas palengva kedena jų viršūnes ir jos šnarėdamos juda tai į kairę, tai į dešinę. Kažkur tarp jų sučirškia kažkoks nendrių gyventojas. Bet jo čirškėjimas greit ištirpsta nendrių šnaresy.
Matau, kaip žvejų pramintu takeliu atbėga mano ištikimasis medžioklės draugas – dratharas Žaibas, palydėjęs kitus medžiotojus į jiems tekusias ančių tykojimo vietas. Nedideliais šuoliukais, šuo šmirinėja tarp augančių nendrių, raisto krūmų ir pavienių berželių, retkarčiais stabtelėja ir apuosto kažkokias žoles ar tik jam vienam žinomus, nematomus pėdsakus. Per vasarą užsibuvęs voljere, Žaibas dabar atrodo pakylėtai. Stebiu jį ir kartais jam prasižiojus bei garsiai alsuojant, atrodo, kad jis laimingai šypsosi. Pagaliau ištrūkęs į laisvę ir jis gali pasidžiaugti medžioklės akimirkomis.
Tolumoje išgirstu šūksnius. Tai kitoje ežeriuko pusėje mūsų stažuotojas Viačeslavas pradėjo varyti antis link mūsų. Tik atvažiavę prie ežero, pastebėjome dvi antis, kurios iš vieno ežero krašto „nupikiravo“ į tolimąjį ežero krantą, bei ieškodamos prieglobsčio įlindo į vandens žoles.
Susikaupiu. Viltingai dairausi į priekį, tikėdamasis tuoj pat pastebėti atskrendančias antis. Šalimais atbėgęs šuo tarytum pajaučia mano susikaupimą ir sustingęs vietoje, įdėmiai klausosi. Deja, bet kol kas ančių nematyti… O ir šūvių negirdėt.
Viačeslavas jau sparčiai žygiuoja ežero krantu link mūsų. Sukrizenu, juk tam ežero gale liko „nepakeltos“ antys.
Skambinu Viačeslavui. Kalbam apie likusias neišvarytas antis. Tačiau jis tvirtina, kad paukščiai niekaip nenori kilti, nors ir kiek triukšmo jis ten bekėlė.
Nusprendžiu su Žaibu „pakrutinti“ likusias antis. Medžiotojams duodu signalą likti savo vietose ir pats nuskubu į kitą ežero galą.
Pakeliui prigriebiu keletą pievoje aptiktų akmenų – bus kuo pabaidyti antis.
Štai aš jau ir kitame ežero krante imu švilpaut, keletą kartų šūktelėju. Žaibas puola į nendrių tankumyną ir ten kažkur šmirinėja. Tačiau anksčiau pastebėtos antys niekaip nenori palikti savo žaliosios priedangos. Nepadeda ir mano svaidomi akmenys, kurie garsiai pūkštelėję į vandenį, sukelia bangų ratilus. Žaibas klampoja po dumblyną ir kelis kartus daro šuolius toliau į vandenį, bet ir jam išvaryti ančių kol kas nepavyko.
Bandau išnaudoti paskutinį kozirį. Trinktelėju iš savo dvivamzdžio į orą.
Šiek tiek kairiau sukrykia antis ir išgirstu supliaukšint jos sparnus.
Tai vis dėl to kylat…
Nematau jos, nes aukštos nendrės užstoja vaizdą. Bet po akimirkos pastebiu, kaip viena antis skrenda visai šalia vandens, link tykojančių medžiotojų. Tačiau nuo ežero vidurio jos trajektorija ėmė smarkiai kilti į viršų. Pasigirsta dupletas, tačiau antis, sėkmingai išvengusi „švino“ nulaviruoja į dangaus tolį.
Hm…bet kur gi antroji matyta antis?
Mano pamastymus nutraukia šalia sukreksėjusi dar viena antis. Šioji kyla iš kart į viršų ir lekia lygiagrečiai kranto, netoli manęs.
Prisimetu šautuvą… juk dar turiu vieną neiššautą šovinį! Akimirka taikausi ir “babachtelėju”. Pakirsta antis krenta tiesia į ežero vidurį.
Viltingai žvelgiu į šunį, bet šis kažkur įstrigęs melduose.
Pasišaukiu iš nendryno Žaibą. Šioje vietoje nendrių labai daug, tad kartu su juo paeinam į kitą ežeriuko kraštą, kur meldynas ne toks platus. Imu raginti šunį, kad ieškotų ir atneštų man nušautą paukštį. Deja veltui. Žaibas, pašmirinėjęs apie nendrių kraštą, pūkštelėja į vandenį, šiek tiek paplaukioja ir tuoj pat grįžta atgal.
Vėjas irgi nelabai palankus: pučia link kito ežero galo. Tad užuostį viduryje ežero esančią antį, šuniui irgi ko gero neišeina.
Tada nusprendžiu šunį paraginti plaukti į ežero vidurį, mesdamas keletą akmenukų. Paežerėje tuoj pat aptinku tai, ko man reikia. Šuns paraginimas, akmenuko pokštelėjimas į vandenį ir jau atrodo, kad mano planas suveikė!
Deja ne…
Nuplaukęs iki pusiaukelės, Žaibas dar pazigzaguoja, tačiau plūduriuojančios anties nepajaučia. Mano “paimk”, “ieskok” lieka nesuprasti ir dratharas grįžta atgal. Tą patį situacija kartojasi dar kelis kartus ir su tuo pačiu rezultatu.
Tuo tarpu plūduriuojančią antį, bangos ėmė nešti vis tolyn ir tolyn nuo mūsų.
Kitoje ežero pusėje pastebiu jau susirinkusius medžiotojus, kurie kažką aptarinėja, mindžiukuoja ir jau ko gero planuoja, kur dar antukių atrast.
Iš vandens išlipęs Žaibas, nusipurto ir pažvelgia į mane.
Be jokios abejonės, papriekaištauju jam:
-Tai ko tu, žioply, man anties neatneši…?
Į visa tai, mano šuo tik palaimingai išsišiepia ir dar kartą nusipurto vandens purslus.
Apsisprendžiu staiga. Juk tikras medžiotojas turi nepalikti savo sumedžioto laimikio. Įdėti visas pastangas, kad atimta gyvybė nebūtų tuščiai. Kaip gi čia dabar atrodys, medžiotojų nušauta ir palikta, plūdūriojanti, vargšė antelė.
Tokios mintys sukasi man galvoje, nuo savęs plėšiant medžioklinius drabužius.
Deja, su pirmais žingsniais į nendryną, dumblą ir vandenį, imu galvoti, kad ši idėja gal ir ne pati geriausia. Štai jau ir visas pasineriu į rudens vandens pramogas. Atrodo kad į kūną smenga šimtai adatų ir nuvilnyja lengvas drebuliukas. Padėtį šiek tiek gerina mano spartus plaukimas, tad greit tikiuosi nesušalt. Kaip bebras imu kursą link viduryje ežero esančio anties… o galvoje formuojasi “gerosios” mintys apie savo šuns darbą.
Tačiau gana greitai mano pamąstymus nutraukia mane lenkiantis “burlaivis”. Pasirodo mano ištikimasis draugas nusprendė man palaikyti kompaniją. Tai smagu…kad jį kur žaibas trenktų! Oho, kaip smagiai iriasi. Kažin kur gi jis taip skuba?
Klaiki tiesa paaiškėja akimirksniu. Pasirodo, mano brangusis šuo vis dėl to kažkaip sugeba sumąstyti, kad ten priekyje, vandenyje, yra antukę, ir kaip olimpinis čempionas aplenkęs mane, suskumba ją griebti į savo nasrus. Matau, kaip patenkintas šuo suka atgalios link kranto. Na, o aš… net nežinojau, kad žinau tiek mažybinių, maloninių žodelių apibūdinti savo šunį.
Galutinai susierzinęs vėl brendu per nendres ir dumblą. Bandau save nuraminti, kad bent jau diena šiandien saulėta…
O iš kito kranto tik kvatojimas ir begirdėt…
Štai ir mano Žaibas lipa krantan, net uždusęs nešdamas pagriebtą antukę. Trenkia antį ant kranto ir nusipurto visu pajėgumu, negailėdamas vandens purslų dar ir man. Tada vizgindamas uodegą pažvelgia į mane laimės spindinčiomis akimis…
Tuomet priklaupiu šalia jo ir glostydamas ištariu:
-Geras, Žaibas…geras…išmaudei šeimininką…išmaudei…
Netekome Vlado Lizūno – ilgamečio būrelio nario
Gerbiami medžiotojai, vakar, t.y. balandžio 10 d., netekome bedražygio, aistringo medžiotojo, ilgamečio Rūdiškių medžiotojų būrelio nario, buvusio Rūdiškių medžiotojų būrelio pirmininko – Vlado Lizūno. Telydi artimuosius paguoda ir dvasios stiprybė šią sunkią netekties valandą.
Būrelio nariai, norintys atsisveikinti su Vladu, šiandien, t.y. balandžio 11 d., 20.00 val. renkames prie Rūdiškių seniūnijos patalpų.
Paskutinė 2014 m. varominė medžioklė
Galerija
Keletas fotonuotraukų iš paskutinės praėjusio sezono vykusios varominės medžioklės. Invalid Displayed Gallery Welcome To Buy N10-006 Practise Questions For CompTIA Network+ CompTIA N10-006 Practise Questions CompTIA Network+ N10-006 Ruijuan broke the hands of Xiao Qin son ran CompTIA N10-006 Practise … Skaitykite toliau
Įvyko Rūdiškių medžiotojų būrelio narių visuotinis-ataskaitinis susirinkimas
2014-03-22 Rūdiškių seniūnijos salėje įvyko Rūdiškių medžiotojų būrelio narių visuotinis-ataskaitinis susirinkimas.
Į susirinkimą atvyko aštuoniolika būrelio narių. Buvo gauti du notariškai patvirtinti įgaliojimai. Susirinkimui pirmininkavo būrelio pirmininkas Jonas Banuškevičius. Sekretoriavo būrelio narys Denis Slaveckij.
Ataskaitinį susirinkimą pradėjo būrelio pirmininkas aptardamas būrelio ūkinę veiklą, einamųjų metų medžioklės sezoną ir situaciją būrelio viduje bei visus kitus su medžiotojų veikla susijusius reiškinius, o taip pat pristatydamas būrelio valdybos veiklą už einamuosius metus.
Tada būrelio finansinę padėtį aptarė Rūdiškių medžiotojų būrelio finansininkas Romanas Radzevičius. Šiokios tokios kritikos dėl finansų savo pasisakyme išsakė revizijos komisijos pirmininkas Julius Lizūnas.
Susirinkimo metu, iš būrelio narių gretų, įstatų numatyta tvarka, buvo pašalinti du asmenys.
Vėliau vyko būrelio einamųjų reikalų svarstymas pagal numatytą darbotvarkę.
Susirinkime dalyvavę būrelio nariai lėmė ir naujų kandidatų priėmimą į Rūdiškių medžiotojų būrelio narių gretas. „Ką tik iškeptais“ būrelio nariais tapo Andžej Božičko, Viačeslavas Potašovas ir Viktoras Niuniava. Pirmą kartą būrelio istorijoje įvyko būrelio narių prisaikdinimas.
Susirinkimo pabaigoje buvo pasveikinti sezono metu jubiliejų sulaukę būrelio nariai: keturiasdešimtmetį – Henrikas Karpovičius, šešiasdešimtmetį – Albinas Lenkevičius ir aštuoniasdešimtmetį – Česlovas Karalevičius.
Po susirinkimo įvyko tradicinė būrelio narių šventė „Sezono uždarymas“. Medžiotojai skubėjo į Trakų r., Grendavės sen., Antakalnio k. esančią kaimo turizmo sodybą „Aerodream“, kur būrelio nariai neformalioje aplinkoje turėjo galimybę aptarti įvykusį susirinkimą, praėjusį medžioklės sezoną, prisiminti vykusių medžioklių akimirkas. Medžiotojai turėjo galimybę atsipalaiduoti iškūrentoje pirtyje, išmėginti karšto ir šalto vandens kubilus, pasivaržyti žaidžiant biliardą ar stalo futbolą, paragauti gaiviųjų gėrimų, pasmaližiauti užkandžiais ar šerniuko šašlyku.
Invalid Displayed Gallery
Medžiotojų šventė
Šeštadienio medžioklė
Galerijos įdėjimas tinklapyje
Instrukcija kaip medžiotojų tinklapyje sukurti nuotraukų galeriją.
- Prisijunkite prie administravimo aplinkos.
- Pasirinkite meniu punktą „Gallery“ -> Add Gallery / Images“.
- Atidarytame puslapyje įrašykite galerijos pavadinimą.
- Įkelkite failus. Paprasčiausiai nutempkite paveikslėlius į paveikslėlių skiltį. Kai kuriose naršyklėse tai nepalaikoma, spauskite „Add files“
- Įkėle failus spauskite „Start Upload“. Paveikslėliai turi būti įkelti.
- Pastaba. Paveikslėlio dydis neturi viršyti 2 MB. Venkite lietuvišku raidžių paveikslėlių pavadinimuose
- Nueikite į puslapį, kur norite įkelti galeriją. Pvz.: Pradėkite kurti naują įrašą.
- Pasirinkite puslapio redagavimo būdą „Vaizdusis“.
- Spauskite mygtuką „Next GENGallery- Attach To Post“.
- Nueikite į skiltį „What would you like to display?“.
- Pasirinkite galeriją. Spauskite „Save“.
- Išsaugokite puslapį.
Neieškosi- nerasi
Žengiu dar keletą žingsnių ir stabtelėjęs apsidairau…
Mintyse pagalvoju, kad galbūt dar reikėtų šiek tiek paeiti į priekį. Flange stoju paskutinis, bet priekyje manęs dar nemažai neužstoto jaunuolyno. Skubiai einu dar keletą žingsnių į priekį. Bet susimąstęs vėl grįžtu atgal: tarp manęs ir priešpaskutinio medžiotojo bus nemažas atkarpos gabalas, kurio nei aš, nei jis negalės apšaudyti.
Apsidairau: į dešinę nuo manęs keliuko vingis. Už šio vingio stovi kitas medžiotojas: čia žvėris nepastebėtas neprasmuks. Kairėje pusėje keliukas veda pakankamai ilgai tiesiai. Daug toliau, nei pasieksiu su savo „lygiu“. O už tolimojo posūkio prabėgę žvėrys liks nepastebėti, tad „širdies dėl to tikrai neskaudės“.
Po kojomis išmindžioju sniegą iki plikos žemės. Tada prisimetu šautuvą ir apžvelgiu savo apšaudymo kampus. Iš kišenės išsitraukiu mobilaus ryšio telefoną ir siunčiu signalą savo tėvui, kuris su medžiokliniais šunimis laukia varymo pradžios…
Prieš tai pastebėjome, kad nemaža šernų banda suėjusi į šį jaunuolyną. Skubiai aplėkę jaunuolyną, jokio šernų išėjimo neradome. Tad čia šernai apsistoję dienos poilsiui. Jaunuolynas nemažas ir jį apsupti reikia nemažai medžiotojų. Kadangi žmonių pakankamai nėra, į tylųjį varymą iškeliavo tik vienas medžiotojas su medžiokliniais šunimis.
Kurį laiką mąstau ar gerai išdėstyti medžiotojai. Tačiau visko apstoti nepajėgėme, trūko medžiotojų. Bet mėgstamos žvėrių praėjimo vietos nepaliktos tuščios, tad šernai taip lengvai prasmukti neturėtų.
Vakar vakare iškrito šviežias sniegelis. Baltas kilimas galutinai palaidojo žemę. Aplink balta karalystė ir tik nuo sniego svorio nulinkusių eglių ir pušų šakos primena, kad ne visa žaluma žiemą yra nunykusi.
Į dabartį sugrąžina kažkur tolumoje pasigirdęs šunų amsėjimas. Suklustu. Miškas atkakliai bando sugerti šunų lojimo garsus. Ir po kažkurio laiko, vėl įsivyrauja tyla…
Dairausi į visas puses… kol kas tuščia.
Po kažkurio laiko vėl išgirstu lojančius šunis. Pasirodo, kad jie šiek tiek arčiau… Bet štai, kitame jaunuolyno flange driokstelėja dubletas, kurio garsus greit pasiglemžia viską supantis baltas sniegas.
Ir tuomet išgirstu, kaip priekyje manęs kažkas trakštelėja. Visai palengva… ir visai šalia.
Sustingstu…
Priekyje manęs vėl pasigirsta šakelių traškesys ir lengvas sniego čežėjimas.
Suprantu, kad priekyje slenka kažkoks žvėris. Tad pakeliu savo lygiavamzdį, jį nukreipiu link triukšmo krypties, palengva išjungdamas saugiklį. Kelias akimirkas delsiu… ir vėl įjungęs saugiklį, nuleidžiu šautuvą.
Priekyje pastebiu sustingusias keturias stirnaites. Šie grakštūs miško gyventojai neskubėdami žingsniuoja pro mane. Baikščiai dairosi atgalios ir net neįtaria, kad pavojus čia pat, prieš juos. Dažnai sustoja ir įdėmiai klausosi, kraipo galvas į visas puses ir karpo ausimis gaudydamos kiekvieną pašalinį garsą.
Pagaliau dešinėje, pirmoji stirna išlenda ant keliuko ir net neįtardama, kad šalia esu aš, žingsniuoja toliau. Antroji stirnaitė iššokusi ant keliuko apmiršta. Jos žvilgsnis nukreiptas į mane ir tarytum akimirkai mūsų žvilgsniai susitiko: medžiotojo ir išsigandusio žvėrelio. Tik akimirka… ilgam įsirėžianti į atmintį: ko čia trikdot mūsų ramybę?
Sunku pasakyti, kaip pavojų pajuto kitos stirnos. Bet visos keturios akimirksniu pasileidžia šuoliais ir nurūksta per keliuką į miško tankmę.
Nusišypsau joms pavijimui ir mintyse pasidžiaugiu, kad miške stirnaičių tikrai dar nemažai yra.
Kurį laiką klausausi nubėgančių stirnų ir žvilgtelėjęs kairėn, apmirštu. Į keliuką, už kokių keturiasdešimties žingsnių, nosį kiša šernas. Pakeliu šautuvą ir tuoj pat nuleidžiu. Šernas didelis, gerai įmitęs, apie šimtuką svers. Pagalvoju, kad tai greičiausiai kiaulė, atsiskyrusi nuo bandelės. O jų sutarę esam nemedžioti.
Šerniokas palengva išslenka galutinai iš jaunuolyno ant keliuko ir pasirodo visu gražumu. Dar bandau įvertint ar nėra tik ilčių, bet nieko neįžvelgiu. Tačiau staiga mano dėmesį patraukia aiškiai matomas papilvėje šepetėlis. Kuilys… kuris jau kitoje keliuko pusėje, vizgindamas uodegą taikosi nerti į gretimą kvartalą.
Akimirksniu pakeliu šautuvą, išjungiu saugiklį ir šaunu… Duslus pokšt sudrebina aplinką… o mirtį nešančios „deviatkės“ nuskrieja šerno link. Bet tą pačią akimirką ir šernas neria į tankmę.
Stoviu suglumęs… turbūt nespėjau… ir ko gero neteko. O juk pradžioj taip gerai buvo… ir kaip čia iš kart neapsižiūrėjau, kad čia kuiliokas.
Vidinis dialogas neduoda ramybės, bet stoviu toliau… o juk taip norisi greičiau lėkti apžiūrėti šūvio vietą… tačiau varymas dar nebaigtas, tad tvardausi ir laukiu varymo pabaigos.
Po kažkurio laiko sulaukiu savo tėvo skambučio, kuris praneša, kad varymą baigia, o šernų banda prabėgo pro kitą flangą, kur medžiotojas Česlovas patiesę pirmametį šerniuką. Skubiai nupasakoju savo šūvio aplinkybes ir su tėvu sutariame, kad jis ateis pas mane. Jei grįš šernus nusiviję šunys, tai atsives ir juos.
Žingsniuoju link šūvio vietos. Štai ir šerno pėdos. Šūvio vietoje šerno padarytas didelis šuolis ir nubėgta į gretimą kvartalą. Kraujo nematyt… ech, turbūt tikrai neteko…
Paeinu šerno pėdsakais dar kokį dvidešimt metrų. Šerno visą laiką šuoliuota. Matyt išsigando šūvio. Bet mano dėmesį patraukia mažas raudonas taškelis sniege. Kraujas… tai vis dėl to kliuvo. Pražingsniuoju mišku dar apie trisdešimt metrų. Kraujo lašelių pasitaiko, bet jie tokie maži ir pavieniai. Kruopos dydžio…
Už nugaros išgirstu šauksmą. Tai tėvukas jau atėjo. Grįžtu link jo. Nupasakoju visą situaciją, paminiu ir apie aptiktą kraują.
Tėvas atsivedęs tik jagterjerą. Laikos dar negrįžę.
Tėvas pirmiausia apžiūri kur stovėjau ir šūvio vietą. Tada ima aiškinti, kad ko gero paaukštinau. O gal sužeminau ir tik brūkštelėjau šernui. Todėl ir kraujo tiek nedaug…
Siūlau su šuniu dar paeiti šerno pėdsakais. Bet tėvukas teigia, kad varyme jau prisivaikščiojo ir jis geriau dar apžiūrės šūvio vietą. Be to siūlo, kad gal geriau apeiti ratu šį kvartalą ir pažiūrėti kur šernas nuėjo.
Na, bet juk turėjo gerai tekti, nenurimsta mano vidinis balsas.
Tad imu jagterjerą ir pasivedęs jį šerno pėdsakais, raginu ieškoti. Už nugaros dar šūktelėja tėvas, kad nerasiu, nes tikrai paaukštinau. Su šuniuku nueinu iki tos vietos kur baigiau „sliedavot“ šerną ir dar kartą paraginęs paleidžiu „jagą“ nuo pavadėlio. Šis tuoj pat sureaguoja į pėdsakus ir neria į priekį.
Nespėju paeiti ir penkių žingsnių, kai priekyje tarp kadagių, už kokių dvidešimties metrų, išgirstu šuns lojimą. Skubiai užtaisau šautuvą ir slenku link lojimo. Bet papildomo šūvio nereikia…
Jagterjeras, iš visų jėgų įsikibęs, peša šerno kailį. Pagiriu šunelį, o šis tik dar įnirtingiau lupa šerną, tik šeriai į šonus lekia. Šūktelėju tėvui, kad šernas guli ir apžiūriu šernioką. Įvertinau gerai: trečiametis kuiliokas. Po šūvio sugebėjo nubėgti apie aštuoniasdešimt metrų, kur krito tarp miško kadagių.
Atėjęs tėvas spaudžia man dešinę ir sveikina su taikliu šūviu. Jaučiuosi pakiliai, tad jam linksmai mirktelėju ir ištariu:
-O tu vis, paaukštinai, paaukštinai…
P. S.: vėliau dorojant sumedžiotą šerną, paaiškėjo, kad kliuvo tik viena grankulkė, kuri pataikė šernui tiesiai į širdį…
Dėl naujų narių prisaikdinimo tvarkos
Tinklapio teisinės informacijos skiltyje yra įkeltas dokumentas dėl naujų būrelio narių prisaikdinimo tvarkos.



