Tarp jaunų pušelių akimirkai šmėkštelėjo šešėlis, tad įsitempiu, svarstydamas koks gi žvėrelis skuba link medžiotojų linijos. Žvelgiu dešinėn, ten stovi Linas…bet šūvio negirdėt…
Uuuu-aaaa-aaaa-aaaa…pui,pui…-linksmai pušinėlį varo Robertas, kuris jau visai šalia. Dar kelios minutes ir varymas pasibaigs.
Staiga širdis ima plakti sparčiau- iš dešinės pusės artėja kažkoks šiurenimas. Akimirkai pastebiu tarp žolių skuodžiantį pilkąjį kiškį. Pasirodo gražuolis tik akimirkai, mat priekyje manęs esančių aukštų žolių uždanga, tarytum skraistė, slepia skubantį miško gyventoją. Ir tik tas nelemtas šiurenimas išduoda ilgaausio judėjimo kryptį.
Prisimetu šautuvėlį prie peties ir svarstau: šoks pro mane? Ar vis dėl to pasiduos į flangą?
Viskas išsisprendžia akimirksniu. Maždaug už trisdešimt metrų į lauką iš miškelio iššoka kiškis. Pagreitį paėmęs jau neblogą…skuodžia šuoliais…net “susižeminęs”, prigludęs prie žemės.
Sekundės dalį nusitaikęs, pavedu kiškutį…driokstelėja mano Iž’as.
O kiškis tarytum perjungia kitą pavarą, ir jo greitis dar padidėja… Skuodžia smagiai… tik užpakalinės kojos švytuoja…
Laiko nebėra, laimikis kas sekundę tolsta nuo manęs. Tad dar šiek tiek pavedęs, šaunu antrą kartą. Bet kiškiui mano šūvis ne motais… skuba prabėgti laukelį, mat gale jo – išganymas, didelis pušynas.
Stebiu trumpauodegį, kuris jau visai šalia pušyno, “numeta” greitį ir nuleidęs ausis lenda po išganytomis pušelėmis.
Varymas baigėsi ir į ratelį susirenkam mes, penki kiškių medžioklės entuziastai. Linas juokiasi iš mano prašauto kiškučio, pasakoja, kad matė, kaip smagiai jis skrido per lauką. Viačeslavas aptarinėja savo šiame varyme prašauta kiškutį. Robertas giriasi, kad jis visada kokį nors žvėrį išvaro. Na, o Stasys “per dantį traukią” mane ir Viačeslavą už “pramazintus” trumpauodegius. Ypatingai skelia man, savo sūnui, už du netaiklius šūvius, kas sukelia visiems gardaus juoko.
Mūsų, medžiotojų, nuotaika žymiai pagerėjo. Tai pirmieji šiandien aptikti kiškučiai. Ir visai nesvarbu, kad žvėreliai nesumedžioti. Džiaugiamės, kad pavyko juos aptikti ir išvaryti, nes diena tam tikrai nėra palanki. Linoja, vėjo gūsiai blaško medžių viršūnes…ir kiekvienas medžiotojas žino, kad tokiu oru “pakelti” kiškį, tas pats, kas adatos šieno kupetoje ieškoti.
Dar kelias akimirkas pablevyzgojam ratelyje. Tada šokam į “busiuką” ir lekiam vaikyti kitų laukuose esančių miškelių ar medžių salelių.
Vėjas dar labiau sustiprėja ir lietaus gūsiai nemaloniai muša į veidą ir atrodo smelkia iki pat kaulų. Bet tai, mums ne kliūtis ir padarom dar keletą varymų. Deja tuščiai. Kiškių nė kvapo, nors šalimais žaliuoja keletas žiemkenčių laukelių.
Per pažliūgusį keliuką šlepsim link palikto automobilio. Tuo tarpu Stasiukas nulekia į žiemkenčių laukelius “pasliedavot” kiškių: lankosi ar ne…
Keturiese susėdam į autobusiuką ir laukiam grįžtančio mano tėvuko. Pabėdavoju, kad su Viačeslavu turėjom šansą sumedžiot po kiškutį, bet tuo nepasinaudojom. Dar šiek tiek paplepam apie matytus kiškelius. Tik Robertas sėdi pasipūtęs kaip kalakutas. Užkalbinu jį, paklausdamas, kas atsitiko…
Na ir pasipila tirada: ne čia medžiojam, vaikom kur kiškių nėra, kam tada iš vis medžiot, geriau namie sėdėt ir pan., ir t.t. Tik ūsai Roberto kruta, kaip jis skelia be užsikirtimų.
Užklausiu jo, kur tada kiškius medžiot?
-Reik važiuot Vytautavon…ten tikrai kiškis bus…-rėžia Robertas.
Trise sukrizenam…Robertas jau nuo pat ryto “raunasi” link Vytautavos laukų. Jam ten šiandien tarytum medum patepta…tarp kiekvieno varymo vis tą patį šneka.
-Taigi aš pernai ten tą tavo kiškį nušoviau,-bandau jam paprieštaraut.
-Bet ten dar vienas yra…-neatlyžta Robertas.
Užvedu pokalbį apie tai, kad kiškių plotuose yra apmažėję, kad oras blogas…dar pridedu, kad šiemet Vytautavos laukuose beveik nėra želmenų, tad kiškį ten surast bus sunku.
Mano kalba išveda Robertą galutinai iš kantrybės. Tik paraudonuoja kaip vėžys ir beria toliau savo litaniją apie tai, kaip ten kiškiai būriais laksto…ir pabaigoj savo kalbos skelia man, kad medžioklės lapą sau išsirašau, tai ir visi kiškiai jau antri metai bėga tik man…
Dar kurį laiką pakrizenam, kol grįžta Stasys. Tada visi pasitariam, kurioj vietoj tęsti medžioklę. Bet Robertas net kojom trypia, kaip jam reikia į Vytautavą…
Visi nusileidžiam Roberto užsispyrimui ir lekiam į jo išsvajotąją vietą. Visą kelią Robertas džiaugiasi, balbatuoja be perstojo apie tai, kaip dabar kiškių prišaudysim, neleisdamas mums net žodžio pratart.
Tačiau Vytautavos miškelio pirmasis varymas mums šūvių nepadovanojo. Bet iš varymo grįžęs Viačeslavas, susijaudinęs pasakojo, kad dar prieš prasidedant varymui pastebėjo kiškį, kuris nubėgo kažkur šonan.
Išgirdęs tai, Robertas net į viršų pašoko…
Greit organizuojam šalia esančio miškelio varymą. Tėvas nueina varyti. Greit išmetu “numerius” ir paskirstau medžiotojus kur stos. Atkreipiu dėmesį į tai, kad Robertui teko vieta stovėti ten, kur pernai taikliu savo šūviu aš sumedžiojau vieną trumpauodegį.
Nuskubam visi į savo vietas. Tada duodu tėvukui signalą ir jis pradeda varyt.
-Oho…oho…pui,pui…-zigzagais laksto po miškelį Stasiukas.
Stoviu sustingęs, bet deja nieko negirdėt ir nematyt…šalimais stovi Viačeslavas, bet ir pas jį tuščia.
Tėvas jau visai šalia, matau jį šmėžuojant tarp medžių, kai tylą nutraukia duslus pokšt.
Varymas baigtas ir visi skubam pasižiūrėt, kieno gi čia šūvis buvo. Jau iš tolo pamatau net pasišokėjant einantį Robertą. Jo rankose kiškis. Ūsai iš laimės net persivertę į kitą pusę, o nuo veido nedingstanti šypsena. Sveikinam jį su taikliu šūviu ir spaudžiam dešinę. Robertas net susirietęs pasakoja, kaip pastebėjo ilgaausį ir kaip jo šūvis pakirto žvėrelį. Laimingas ir pakilios nuotaikos. Ir ne veltui, juk šiais laikais, smarkiai apmažėjus kiškių, nušautas kiškis medžiotojui atneša daugiau džiaugsmo, negu sumedžiotas šernas.
Visi juokiamės ir niekaip atsistebėt negalim. Juk nuo pat medžioklės pradžios Robertas niurzgėjo, burbėjo, veržėsi būtent čia. Spyriojosi iki pat paskutinio, kol nepasiekė savo. Ir pasirodo, kad nuojauta medžiotojo neapgavo…juk būtent čia, jam skirta miško deivės Medeinos dovana, išsvajotasis kiškis…