Kuilio medžioklė

Užrakinu automobilį ir sparčiais žingsniais leidžiuosi link pamiškės. Tačiau žengęs keletą žingsnių, prisimenu, kad nepasiėmiau kilimėlio, ant kurio sėdėt. Susimėtau, nes grįžti atgal- blogas ženklas. Bet visą vakarą sėdėti ant įšalusios lentos- variantas irgi ne pats maloniausias. Tad dar akimirką paabejojęs grįžtu prie automobilio.

Nuo automobilio galinės sėdynės stveriu likusį kilimėlį ir užrakinęs automobilį, žingsniuoju į tykojimo bokštelį.

Sutemos jau gaubia pamiškę… Sunkūs, drėgmės prisisunkę debesys palengva plaukia dangaus skliautu ir tarytum savo kraštais liečia miško medžių viršūnes… O nuo pažliugusios žemės kylantys garai, jau formuoja nakties rūko šydą.

Tylomis slinkdamas link bokštelio mąstau, kad ko gero, greitu laiku susiformuos rūkas ir esant blogam matomumui, teks nutraukti medžioklę. Tačiau eidamas pajuntu, kad retkarčiais dvelktelėja vėjo gūsiai, todėl širdies gilumoje viliuosi, kad vėjas dar labiau sustiprės ir išsklaidys besiformuojantį rūką.

Pagaliau prieinu savo tykojimo bokštelį. Akys iš karto pakrypsta į viliojimo vietą. Ten pastebiu įsitempusias ir ausis pastačiusias dvi stirnas, kurios nenuleisdamos žvilgsnių stebi, kas čia drumsčia jų ramybę. Nevalingai sustingstu ir aš. Dar spėju pagalvoti, kad praeitą kartą čia mačiau penkias stirnas. O šiandien ganosi tik dvi… Tačiau tuoj pat mano mintis nutraukia šuoliais į mišką pasileidusios stirnos. Ir pasitenkinęs stebiu, kaip prie minėtų dviejų stirnų prisijungia dar trys, iš už šalia augančių jaunų pušelių. Visas penketas skubiai lenda į mišką ir tik paskutinioji stirna, stabtelėjusi prieš miško tankmę, pažvelgia sunerimusiu žvilgsniu mano pusėn.

Ropščiuosi į bokštą. Įlipęs užsitaisau šautuvą, pastatau saugiklį. Tuomet per optinį taikiklį apžiūriu viliojimo vietą. Akimirka galvoju ar prie šautuvo tvirtinti prožektorių. Juk esant net nedideliam rūkui ir šviečiant prožektoriumi, formuojasi balta siena, pro kurią ką nors įžvelgti yra praktiškai neįmanoma. Bet vis dar viliuosi, kad rūko nebus, tad prožektorių pritvirtinu ir vyksta kontrolinis jo testavimas.

Galų gale baigiu kuistis ir nurimstu…

Laukuose pilkšvai rudas peizažas. Visos laukų žolės tarytum išvargintos žiemos… Susmukusios, sukritusios ir netekusios gyvybės. Sustingusios jos laukia pavasarinės saulės spindulių, kad galėtų atgyti ir vėl viską papuošti įvairiomis spalvomis.

Papučia vėjo gūsis ir miškas akimirkai atgyja. Sudejuoja ošiančios pušys ir eglės, sučeža baltakamienių beržų šakos. Per laukus nusirita balto rūko tumulai, kurie pradingsta kažkur miško tankmėje.

Sutemos sparčiai tirštėja. Pamiškę ir laukus pradeda gaubti vis tamsėjanti nakties skraistė. Balto rūko bangos vis dažniau muša į pamiškę ir atrodo, kad balta migla tuoj užkariaus viską aplinkui.

Bokštelyje prabuvau tik apie pusę valandos. Viliojimo vietos „plika akimi“ jau gerai neįžvelgiu. Tad vėl sunerimstu. Pagalvoju, kad visiškai sutemus ir užslinkus rūkui, per optinį taikiklį nieko nematysiu, tad reiks ropštis iš bokštelio. Noriu įsitikinti, kad dar nors kažkas matosi. Tad stveriu žiūronus ir dairausi pro juos.

Iš kart pastebiu savo sukonstruotą šernų viliojimo vamzdį…

Šįryt jį užpildžiau šernų taip mėgstamas kukurūzais ir žirniais. Aplink ištryptoje žemėje vėl radau pavienius, didelius šerno pėdsakus. Jau kelias dienas šioje vietoje kasdien palieku gardėsių. Ir medžiotojo nuojauta kuždėjo, kad čia pasmaguriauti įniko kuilys.

Apžvelgiu šiek tiek toliau esančią druskos laižyklą…

Šalia jos išpilu šiek tiek avižų. Kas vakarą čia užsuka stirnos, palaižyti druskos ir paskanauti paliktų avižų. Nugalėję savo baimę, iš miško tankmės apsilanko ir taurieji elniai. Bet šį vakarą, stirnas iš ten jau nubaidžiau, eidamas į tykojimo vietą. O kur šiuo metu klaidžioja atsargieji elniai, tik viena Medeina težino.

Užsukusi šernų banda staigiai aptiktas avižas sušlamščia. Bet šis šernas jų neliečia. Tarytum dalijasi paliktomis gėrybėmis su kitais miško gyventojais. Man – kukurūzai ir žirniai, jums – avižos ir druska…

Vedu žiūronus link pamiškės ir sustingstu. Mano žvilgsnį prikausto iš kažkur išdygęs juodas kalnas.

Šernas!

Stovi įsitempęs, savo ilgą šnipą nukreipęs link viliojimo vietos.

Nenuleidžių akių nuo jo ir vis svarstau, iš kur jis čia atsliūkino. Nei trakštelėjo, nei brakštelėjo… Jokių signalų apie artėjantį žvėrį, neišgirdau…

Kurį laiką pastovėjęs, žvėris pasileidžia ristele link viliojimo vietos. Bet mano nuostabai, prie vamzdžio nestabtelėja, o nubėgęs link šalia augančių kelių jaunų pušelių, ten sustingsta. Matau, kad šernas vėl stebi viliojimo vietą ir ko gero, kažką svarsto… Ausys stačios, o uodega tik švytuoja į visas puses. Tada nedideliais žingsniais slenka į priekį. Vis sustodamas ir klausydamasis. Trys – keturi žingsniai į priekį ir vėl ristele atgal prie pušelių. Gal jaučia, kad jam čia suruošta paskutinė vakarienė?

Pasiruošiu šautuvą. Galiu šaut, bet dar delsiu. Juk būna, kad išėjus vienam šernui, po kažkurio laiko pasirodo ir daugiau.

Na, o šernas iki gardumynų jau kokias penkias minutes prislinkt negali. Vis jį kažkas neramina. Vienu metu, net rimtai susimėto, bei pasileidžia šuoliais tiesiai link mano bokšelio. Tačiau pabėgėjęs keletą metrų, sustoja ir vėl sliūkina atgal link vamzdžio.

Miške jokio triukšmo negirdžiu. Daugiau šernų irgi nepasirodo. O ir pačio žvėries išvaizda bei elgsena byloja, kad čia tas pats kuilys, jau kelias dienas “baladojęs” mano vamzdį.

Susikaupiu šūviui. Šernas vėl stovi ‘užsitajinęs” prie tų pušelių. Pro optinį taikiklį “suvedu” į šerno mentį. Sustingęs, palengva nuspaudžiu šautuvo nuleistuką…

Sutemas sudrebina šūvis. Ir akimirkai išgirstu, kaip sužviegia šernas. Bet tuoj pat viską vėl pasiglemžia nakties tyla, tarytum mirtį nešančio triukšmo čia ir nebuvo.

Keletą minučių sėdžiu nejudėdamas. Klausausi nakties garsų, bet aplink tik visiška tyla. Neabejoju, kad pataikiau, bet dideli šernai, dažnai net mirtinai pašauti, nubėga nemažą atstumą. Pažvelgiu pro optinį taikiklį, po to pro žiūronus į šūvio vietą. Kaip tyčia, užslenka balto rūko šydas ir deja, šerno nepastebiu.

Lipu iš bokšto. Mąstau apie tai, kad šernas tikrai turi būti kritęs, tik kur? Jei būtų įbėgęs į mišką, girdėčiau nemažai triukšmo. Tad gal kažkur visai šalia.

Einu link šūvio vietos. Dar jos nepriėjęs jau pajaučių savotišką kuilio kvapą. Nors ruja jau senokai baigėsi, bet šis kvapas žvėries dar neapleidžia. Dar keli žingsniai ir matau, kad šernas kritęs vietoje, taip ir nespėjęs žengti daugiau nė vieno žingsnio. O prieš jį sukritę keli kiečiai, neleido man jo gulinčio pastebėti iš bokštelio.

Priklaupiu prie sumedžioto šerno. Apžiūriu jo iltys. Palengva delnu perbraukiu jam per šerius… Na ką, miško gražuoli, savo mirtį atradai šiandien…

Imu mobilaus ryšio telefoną ir džiaugsmingai išsiunčiu žinutę, kartu medžiojantiems draugams:

– Kuilys guli…

Most Hottest H12-224 Certification Exams For Huawei Certified

Zhou Meng Huawei H12-224 Certification Exams wore an orange Huawei H12-224 Certification Exams skirt, and Zhang Ying s girlfriend, Ying Ying, wore a big red dress. HCNP-R&S Fast Track (Huawei Certified Network Professional – Routing & Switching) Fast Track Exam Reminiscent of the brave father and H12-224 Certification Exams gentle and kind sister, Liu Huawei H12-224 Certification Exams H12-224 Certification Exams Haizhu s two thin lips, occasionally floated a smile. Someone had seen Feng Wei in those days. He took the hand of Dongbatian Huawei Certified H12-224 and almost let Dongbatian enter the hospital.

Well, Huawei H12-224 Certification Exams I know, I was Huawei H12-224 Certification Exams at H12-224 Certification Exams the door of the factory that day. Erdong HCNP-R&S Fast Track (Huawei Certified Network Professional – Routing & Switching) Fast Track Exam s mood is extremely low What if I don t Huawei H12-224 Certification Exams lie If I H12-224 Certification Exams don t lie, Wei Shu can send us both. I believe it is true. Believe it no. You lost, you want to be gambling and lose Everyone looked at it Luzon s five Huawei Certified H12-224 buttons on his chest were all open. Well, what about your master The paper that had been messed up was handed to the old Wei.

Amy still remembers Huawei H12-224 Certification Exams that feeling, her hands are springing, all the airflow is spinning in one direction, all the skin HCNP-R&S Fast Track (Huawei Certified Network Professional – Routing & Switching) Fast Track Exam is opened in an inch, Huawei H12-224 Certification Exams through the tears, she sees two http://www.testkingdump.com fuzzy butterflies outside the window is slow Fly slowly. I will Huawei H12-224 Certification Exams miss you too, Lucy Pivens. Huawei Certified H12-224 Mr. Norman said. Well, I guess, I H12-224 Certification Exams restrained the cowering.

1 komentaras

Parašykite komentarą