Drrrrrrr…pi,pi,pi…pradeda vibruoti ir skambėti telefonas. Pastvėręs jį, išjungiu garsą.
Pažvelgiu kelinta valanda: 4.00 val. ryto…
Tyliai bandau išslinkti iš lovos, tačiau išgirstu prabudusios žmonos balsą:
-Gal nevažiuok šiandien, pamiegok…
Mintyse šyptelnu: negaliu nevažiuot. Juk visą naktį varčiausi, laukiau ryto…vis paslapčiom žvilgčiojau į telefoną, norėdamas sužinoti kelinta valanda, pergyvenau, kad nepramigčiau rytinės medžioklės. Tad tyliai sušnabždu:
-Miegok…
Tuomet lekiu į kitą kambarį, kur jau nuo vakar paruošti rūbai. Užtrunku kelias minutes ir jau traukiu iš seifo šautuvą. Dar kelios akimirkos ir automobiliu lekiu į medžiotojų sutartą susitikimo vietą. Pakeliui mąstau kur geriau sėsti, esu numatęs kelias vietas.
Štai ir susitikimo vieta. Dar nieko nera, bet kelios akimirkos ir tamsoje subliksi automobilio šviesos.
“Kagi, nerimstantis “sielos draugai”…tokie patys “ligoniai” skubantis į medžioklę”-sukirba galvoje mintys.
Greit užsirašom medžioklės lape, apsitariam kas kur sedės ir skubiai išsiskirstom.
Dundu savo automobiliu miško keliuku, kol privažiuoju reikiamą vietą. Pasistatau automobilį ir išlipęs apmirštu. Įsitempęs klausausi…tačiau girdžiu tik vaitojančius nuo vėjo medžius. Stveriu savo šautuvą, žiūronus, atramą ginklui, prožektorių, kėdutę ir skubiai einu link savo tykojimo vietos. Dar tamsu, bet štai ir miško pakraštys, o nuo jo, jau visai netoli.
Staiga miško pakraštyje išgirstu traškėsį. Iš kart sustoju ir įsiklausau: visai šalia, miško pakrašty, girdisi šnaresys, lūštančių šakelių garsas. Dar visai tamsu ir nematyti kas čia per sujudimas vyksta. Rankose atsiduria prožektorius, kuriuo pašviečiu triukšmadarių link. Prieš akis išdygsta šiųmečiai šerniukai, kurie neskubėdami traukia iš laukų į miško tankmę. Ilgašnipiai jau gerai ūgtelėję, įmitę, šviesoje net blizga jų kailis. Vėjas pučia nuo jų, o ir prožektoriaus šviesos jie dar visiškai nesibaido. Tad šerniukai niekur neskuba, uodegom tik vizgina ir kas žingsnį savo nosį žemėn kiša. Kelias akimirkas grožiuosi vaizdu, bet šiandien jie manes nedomina…medžioklės tikslas visai kitas. Tad išjungiu prožektorių ir žengiu toliau. Išgirstu kaip kažkur toliau sukriugia kiaulė, pajutusi mane ir taip duodama savo atžaloms pavojaus signalą. Dar girdžiu, kaip triukšmingai ji pučia orą, po ko triukšmadariai sparčiai ima tolti miško gelmėn.
Nemažindamas greičio slenku pirmyn. Na, štai ir mano lauktas kalniukas. Ant jo, medžių šakomis jau iš anksto užmaskuota mano tykojimo vieta. Pasistatau kėdutę, tačiau sėdant ant jos išgirstu, kad šioji nuo mano svorio šiek tiek džeržgia. Sedėdamas pasikrutinu: pirmyn, atgal, kairėn ir dešinėn. Ne, nieko gero nebus: judant per daug triukšmo. Susikeikiu mintyse ir sulansktęs kėdutę, ją padedu ant žemės. Tuomet pariečiu kojas ir sėdu ant žemės. Prieš save pasistatau atramą ginklui: būtent į tą pusę, iš kurios labiausiai tikiuosi ateinančio žvėries. Tada stveriu savo šautuvėlį, užtaisau ir žvilgterėjęs pro optinį taikiklį, pasidedu greta savęs. Ateina ir žiūronų eilė. Dairausi pro juos: priešais didelis laukas. Vasarą čia augo mišinys, kurį dažnai mėgo lankyti miško žvėris. Dabar gi, čia yra arimas. Tačiau augančios žolės jau mušėsi į paviršių. Kol kas dar tamsu ir matomumas ne koks, bet aušra jau čia pat. Kiekviena minutė artina dienos pradžia.
Pasineriu į savas mintys. Jau kokią savaitėlę stebėjau šią vietą. Būtent pro čia, po naktinių savo klajonių, iš laukų mėgsta grįžti taurieji elniai. Stebėjau jų pėdsakus: kasdieną atsirandančius naujus takus ar pavienius atspaudus arime. Tačiau labiausiai domino minkštame smėlyje atsispaudžiantys stambūs tauriojo elnio pėdsakai. Visai nesunku susiprast, kad tokius pėdsakus gali palikti tik patinas. Tad jo ir laukiau. Prisimenu praeitos savaitės medžioklę, kai toje pačioje vietoje iš vakaro tykojau tauriojo elnio…deja, nesėkmingai. Pradedu abejoti: ar gerai pasirinkau tykojimo vietą, ar gerai užsimaskavau, o gal vis dėl to reikėjo sėsti į kitą nusižiūrėtą vietą…
Bet staiga mano mintis nutraukia taip ilgai lauktas garsas: tolumoje subaubia elnias. Suklustu, bet daugiau nieko neišgirstu. Po kelių minučių tolumoje vėl baubtelėja elnias, jam atsiliepia kitas, kažkur man už nugaros, miško glūdumoj. Laukuose esantis elnias nepasiduoda ir jau gerai pabauboja. Jam pritaria konkurentas, matyt esantis kažkur šalia jo. Bet visas veiksmas vyksta tolokai nuo manes, todėl sėdžiu ir nejudėdamas klausausi šios rudens sinfonijos.
Jau švinta…Tad matomumas žymiai pagerėjo. Dairausi pro žiūronus į visas puses, bet kol kas tuščiai. O ir elniai kažkaip pritilo. Kažkaip šiandien jie menkai baubia. Prisiminiau, kad praeitą savaitę jie baubė žymiai pajėgiau. Mintyse keikiu orus, mat šiemet jie nekokie ir tai matyt turi įtakos elnių rujai.
Bet štai, žiūronuose sušmėžavę kažkokie siluetai, sukausto mano dėmesį. Suspurda širdis, mat atpažįstu elnius. Matau, kad tai trys elniokai, kurie dar yra gana toli, bet artėja link manes. Sustingęs stebiu juos: tikrai neskubėdami traukia link manes. Iš jų vienas stambesnis, kiti du mažesni. Negaliu dar atskirti ar tarp jų yra patinas, bet širdyje viliuosi, kad stambesnis būtent ir bus medžiotinas. Kelias minutes sėdžiu nuleidęs žiūronus, tada vėl pažvelgiu. Štai jie, visai jau šalia, už kokių 120 metrų. Bet jau pakeitę kryptį, traukia link kito lauko pakraščio. Matau, kad tai stambi patelė, vedžiojanti du savo jauniklius. Šiek tiek širdyje jaučiu nusivylimą: juk tikėjausi raguoto. Bet toliau sėdžiu ir pro žiūronus grožiuosi jau palengva tolstančiais elniais.
Tada nusprendžiu žvilgterėti į lauko dalį, esančią dešiniau manes. Neskubėdamas vedu žiūronus ir opa…dešinėje, ant kalno kažkas sparčiai žygiuoja. Vėl suspurda širdis… ir ne veltui. Štai jis miško karalius, palenkęs galvą linguoja savo karūnomis. Tuoj pat pastebiu, kad nuo minėto kalno leidžiasi dar vienas taurusis elnias: patelė. Paskui ją ir skuba miško gražuolis.
Laiko nedaug: elniai sparčiai artėja, šautuvas dar visai ne rankose, aš sėdžiu nepatogioje šūviui padėtyje ir vis dar bandau įvertinti tauriojo elnio amžių, apžiūrėti jo ragus. Na štai, jis jau visai netoli… vertinimas baigtas. Laikas šūviui. Mane nuo jo skiria tik koks šimtas metrų. Greit patylomis atsiklaupiu, rankose spaudžiu karabiną. Atidengiu optinio taikiklio dangtelius ir šautuvėlį dedu ant atramos. Džiaugiuosi, kad atrama pastatyta būtent toje vietoje, nes man tai kaip tik yra patogi padėtis šūviui. Tauriojo elnio patelė sparčiai artėja link manes: mus skiria tik koks 50 metrų. Tuo tarpu patinas eina kalnu šlaitu…šonu…ne daugiau 80 metrų…ideali padėtis šūviui. Priglundu prie optinio taikiklio ir…jaučiu kaip iš susijaudinimo sušvokščiu kaip šernas…ko pasekoje užrasoja optinis taikiklis! Po velnių! Mintyse keikiu save visais žinomais ir nežinomais keiksmažodžiais. Karštligiškai bandau taisyti padėtį: ranka jau kišenėje iš kurios traukiu nosinaitę optiniam taikikliui valyti. Bėga brangios sekundės…Tauriojo elnio patelė jau visai šalia: 20 metrų. Po velnių, kaip ji manęs dar nepastebėjo? Trinu stikliuką ir metu nosinaitę žemėn…patelė nuo manęs per kokius septynis žingsnius…patinas atsilikęs tolėliau ir sparčiai eina priekiu link manęs… Priglundu prie optinio taikilio…Tauriojo elnio patelė sureaguoja žaibiškai: šastelėja į šoną ir šuoliais pasileidžia per lauką. Bet visas mano dėmesys į atsilikėlį, kuris pastebėjęs neįprastą patelės elgesį sustoja ir apmiršta. Akimirkos…virtusios amžinybe…stebiu miško galiūną pro optinį taikiklį: o jis stovi priekiu į mane, išrietęs į viršų kaklą, pakėlęs galvą ir tarytum demonstruodamas savo ragus. Šūvis! Matau, kaip miško galiūnas krenta vietoje. Pašoku ant kojų ir jaučiu, kaip iš susijaudinimo visas virpu…adrenalinas išlaisvintas…einu link pašauto žvėries. Šis vis dar muša kojomis, bando stotis, bet tai jam nepavyksta. Pertaisau ginklą ir antru šūviu nutraukiu žvėries kančias.
Tada akimirkai bandau atsikvėpuot. Sustingstu: tai yra pirmasis mano sumedžiotas tauriojo elnio patinas. Priklaupiu prie šio miško karaliaus. Ranka perbraukiu jam per ragus, kaklą, šoną. Giliai atsidūstu ir mintyse padėkoju kritusiam žvėriui už nepamirštamas medžioklės akimirkas…